Maršalo Budiono ir Barboros Radvilaitės sūnus Zebediejus nuo pat mažumės buvo paliegęs, žioplas ir priekvailis.
Vieną kartą, kuomet jis ant Šatrijos kalno rinko driežus lęšių sriubai užgardinti, iš dangaus nusileido Mozė ir trenkė Zebediejui pagaliu per galvą. "Nuo šiolei būsi pranašu visažiniu,- sugriaudėjo Mozė. - Privalėsi šimtmečius sėdėti ant savo namų slenksčio ir burti ateitį visiems panorėjusiems. Ir tik tuomet, kai atjos plikas raitelis ant gauruoto žirgo - mažas kūnu, didelis protu - ir įsmeigs geležį tau į širdį, galėsi ramiai numirti".
Tai pasakęs, Mozė užsimaskavo tirštais debesimis, o Zebediejus, užmiršęs driežus ir gyvačių sriubą, parkulniavo namo, išvarė lauk senus tėvus pasakęs, jog jis dabar yra Pranašas ir jam reikia Vienumos bei Ramybės.
Pranašas Zebediejus dienomis bei naktimis budėjo prie savo namų slenksčio, tačiau solidžių klientų, norinčių sužinoti ateitį, nedaug tebuvo. Ateidavo kaimynų moterėlės sužinoti, ar jų vyrai tikrai triūsia naktigonėje, o ne karčemoje ar pas laisvo elgesio vaidilutes laksto. Bene didžiausias nutikimas buvo, kai visoje apylinkėje žinomas ubagėlis Šaltenis paprašė atspėti, ar jis galės iškišti suklastotą 1 mln. dolerių čekį "Litimpex" banke.
Vis dėlto Zebediejus turguje nusipirko kirviu reguliuojamą kompiuterį ir laukė, laukė, laukė...
Šitaip jis prarymojo ant slenksčio tūkstantį tris šimtus devyniasdešimt ketverius metus. Ir štai vieną dieną tolumoje subolavo vieniša raitininko figūra.
"Tpruu, Hipi, tprru",- raitelis, nušokdamas nuo žirgo, ramindamas plekštelėjo anam per strėnas. Zebediejus iškart pastebėjo, kad atvykėlis be barzdos, o ant plikai skusto pakaušio mataravo ašutinis perukas.
"Mane vadina Didžiuoju Kunigaikščiu Vytautu,- prisistatė svečias. - O kas iš tikrųjų esu - nežinau. Dėl to ir atvykau pas tamstą, kad sužinočiau. Žmonės kalba, esi didelis pranašas. Tai ir pasakyk!
"Taigi... - suvapėjo išsigandęs Zebe-diejus ir pirštu parodė į kompiuterį - Nebeužsiveda. Benzino nėra. Mažeikiuos bravoras sustojo..."
Vytautas rūsčiai susiraukė, atsisukęs Indijos vandenyno pusėn piktai pagrūmojo, bet tučtuojau atlyžo ir pasakė:
"Še štuką žalių. Čiuožk į artimiausią kabaką ir trūks plyš - gauk kuro. Skubu atlikti istorinę misiją, o kokia jos prasmė - nežinau. Bėk, nevalia delsti!
Zebediejus vėju nušvilpė pas kaimo pijokėlį, triukšmadarį šlėktelę, rusų špioną Eilunovičių. Netrukus parnešė kanistrą gerai išvarytos naminės naftos. Išlenkė po stiklinę su Didžiuoju Kunigaikščiu, o likutį išpylė į kompiuterio baką. Belaukiant, kol jis užkais, Vytautas įtariai sušnairavo ir paklausė Zebediejus: "O kokios tautybės tamsta būsi?"
- Aš rhusas,- sumykė anas. -Hrusas,- pabandė pasitaisyti. "Negi aš kvailas, kad prisipažinčiau esąs žydas",- pamanė sau Zebediejus. Jis pamatė pro šarvinius Vytauto marškinius prasišviečiant SS obergrupenfiurerio uniformą.
"Nekvailas žydelis,- pagalvojo Vytautas,- pastebėjo SS uniformą po šarviniais marškiniais". O garsiai pasakė:
-Įvairios mano Žemėje gyvenančios tautos davė mums ką nors naujo ir gero. Žydai išmokė prekiauti vogtomis kepurėmis, olandai atvežė vėžio bacilomis užkrėsto "Šnikerio", lenkai atvežė palydovių, indoneziečiai - arbatos, o anglai pastatė prezervatyvų manufaktūras. O tu, ruse, ką padovanosi?
- Vandenėlį,- kukliai atsakė Zebediejus ir į namine nafta užpildytą kompiuterio baką šliūkštelėjo kibirą vandens, pasemto iš srauniosios Nemuno upės. Paskui atsuko kranelį ir iš ten ištekėjo gardžiai kvepiantys lašai.
"Čia yra vandenėlis, mūsų kalba sakant - vodka",- paaiškino Zebediejus ir padavė svečiui sklidiną stiklinę. Valdovas paragavo, nusičiaudėjo ir suriko:
"Wonderfool!" Nuo šiolei visi žydų kilmės rusai bei rusiškai kalbantys žydai galės nekliudomai gyventi mano šalyje ir valgyti česnakus bei kiaulienos. Be atskiro įspėjimo jų niekas nešaudys. O už šias privilegijas jie privalės be perstojo sunkti nuostabųjį vandenėlį!"
Tuo metu sočiai pašerto kompiuterio ekrane sumirgėjo norvegiškų runų rašmenys.
Atidžiai stebėdamas ekraną, Zebediejus ėmė skelbti pranašystę: "tavo valstybė, o Didysis Kunigaikšti, įgis pasaulinę šlovę tuomet, kai kilmingųjų bajorų Seimui vadovaus maršalka iš Juršėnų genties, toks pat plikas ir bebarzdis, kaip ir Tamsta, Vytautai..."
Staiga Didysis Kunigaikštis piktai nusikeikė, nutraukdamas pranašą. Ant Jo Didenybės nosies krito vandens lašai.
-Lietus, va!- niršo Vytautas.- Vis lyja ir lyja! Ne šalis, o Lietuva kažkokia!
Zebediejus nedrįso pasakyti, kad ne lietus lyja, o iš prakiurusio kompiuterio šlango benzinas švirkščia. Jis begatavas buvo toliau pranašauti, tačiau Didysis Kunigaikštis jį mostu sustabdė ir, parkritęs ant kelių, priglaudė prie žemės ausį. "Bolševikų tankai! Jogaila, svolačius, atveda!"- suriko Vytautas ir griežtai paliepė: "Pranaše, tučtuojau nudažyk mano skydą raudonai! Bolševikai pamanys, kad aš - savas. Užsimaskuosiu".
Zebediejus tučtuojau pasmaugė pirmą po ranka pasitaikiusį šunėką, įmetė į kubilą ir išvirė raudonų dažų. Jau bebaigiant teplioti skydą, Vytautas vėl sušuko: "Pala, pala! Tie tankai visai ne rusiškai mauroja! Atrodo, vokiški. Kryžiuočiai. Tuoj pat užpaišyk ant skydo baltą kryžių!
Zebediejus čiupo kreidos gabalą ir ėmė karštligiškai braižyti kryžių. Kaip tas ženklas turi atrodyti, jis dorai nežinojo, nes visą gyvenimą peckiojo šešiakampes Dovydo žvaigždes. Nupiešė vertikalų dryžį, viršuje perbraukė skersinį. Kiek pagalvojęs, apačioje brūkštelėjo dar vieną. "Dvigubas geriau, negu viengubas. Vokiečiai pagalvos, kad Vytautas - dvigubas kryžiuotis, ir nelies".
Kryžiuočių tankų kolona nužlegėjo pro šalį, o į Didįjį Kunigaikštį niekas nekreipė dėmesio. kareiviai net sukaitę ieškojo Lenino ordino, kurį prieš tris dienas pametė šiose vietose uliavojęs Didysis Magistras Konradas fon Valenrodas.
Tankų kolonai praslinkus, Vytautas lengviau atsiduso ir tarė Zebediejui:
"Dėkoju Tamstai, išgelbėtojau. Kuom galiu atsilyginti? Imsi asignacijomis ar metalu?
Pranašas Vytauto žodžiuose pajuto kažkokią klastą, bet prekijo instinktas paėmė viršų ir jis atsakė:
-Metalas būtų geriau, Valdove. Norėčiau trisdešimt sidabrinių.
Vytautas linktelėjo galva, iš už ančio išsitraukė sidabrinį durklą ir smeigė Zebediejui į širdį.
Buvo vasara. Zebediejus, preiš iškeliaudamas į Amžinos Medžioklės šalį, spėjo pamatyti vakarėjantį Tėvynės peizažą: danguje kraujavo raudona saulė, žaliavo liepos, driekėsi geltoni kiaulpienių žiedynai.
Tačiau mirštančiose Zebediejaus akyse visa spalvų paletė apsivertė atvirkščiai: pirma geltona, paskui žalia, o paskutinė - raudona. Gęstančiame pranašo žvilgsnyje įstrigo sustingęs ant žirgo sėdinčio raitelio vaizdas trispalviame fone.
Zebediejų gražiai apraudojo palydovės, pakviestos iš Vorutos, ir dailiai palaidojo Šatrijos kalno papėdėje.
Šitaip radosi kraštas, kurį čiabuviai kažkodėl pavadino keistu Lietuvos vardu.
