- Vakar mirė Rimos tėvas, - kalbant telefonu drebėjo Julijos balsas, - žinai, kad jis buvo vienintelis jos šeimos pragyvenimo šaltinis... O dar laidotuvės...
Žinia pribloškė. Negalėjau patikėti tarsi Julijos balsas būtų ataidėjęs iš kito, man nepasiekiamo, pasaulio realybės.
- Mažametė dukra... Serganti sesuo... - lyg akmenys trupėjo žodžiai.
- Pranešiau visiems, kam galėjau, - tęsė Julija, - finansinė padėtis... Galėtume visi susitelkti ir paremti bent keliais litais. Nedaug... Jai dabar velniškai sunku.
- Buvau laidotuvėse, - pasakojo Saulė, - graudu. Nei motinos, nei tėvo, nei kitų artimų giminių. Vienos...
Aš turbūt išprotėčiau. Aš tikrai išprotėčiau.
Visai neseniai, pamenu, Rima gulėjo ligoninėje. Perdozavo vaistų. Tyčia. Kiek kartų jau bandė - nebeįsivaizduoju. O jeigu ir dabar?..
Kito pasaulio garsai pramuša mano kiautą ir skverbiasi į silpniausią vietą - širdį. Pasidaro silpna, pykina ir tamsios dėmės apgaubia akis.
Mirtingi metai. Nelaimių keliai atviri.
- Man vėl blogai, - Skype sunkiai dėlioja žodžius Tomas, - vis įtampa ir įtampa.
- Nerimas? - klausiu.
- Nerimas, - viename žodyje telpa visa nyki kasdienybė.
- Man taip pat. Iš niekur, - atrodo, stengiausi pasakyti tiek daug, bet pavyko išspausti tik lakonišką sakinį.
Norėjau pasakyti, kad dieną gyvenu, tačiau vakare - nebegaliu. Negaliu ištverti, tai drasko iš visų pusių.
- Alkoholis palengvina gyvenimą, - pradedu, - kas vakarą išgeriu keturis ar penkis butelius alaus.
- Negerai, - po geros minutės atsiliepia Tomas.
- Kaip manai, tai valios trūkumas ar liga?
- Liga, - atsako vienu žodžiu. Ir pasako daug.
- Kur mes einame? - klausime sutalpinau visą savo esybę apėmusią neviltį.
- Niekur, - atsakyme visa beviltiška likimo ironija.
Pasiteirauju Julijos Rimos banko sąskaitos.
- Pervesiu, - pažadu.
Tie pinigai jai bus reikalingesni nei man. Aš vistiek nežinau, ką už juos nusipirkti. Nebent kelis butelius alaus, prabangos nerimo vakarui. Ir cigarečių.
- Rūkydami ir gerdami žmonės malonumų ieško ne ten, - dėstė Jolanta, - bet kitur ir neberanda. Iš pradžių nenori, o po to - nebegali...
Negaliu, todėl užsirūkau. Dūmas vyniojasi nuo galiuko. Ir nieko. Vis dar bloga.
Nustojau vartoti vaistus. Nebegalėjau ištverti jų poveikio. Jis gąsdino. Taip, jie padeda. Palaipsniui nuima nerimą, baimę, buką sopantį skausmą... Tačiau vietoj to nieko neduoda. Krūtinėj atsiveria tuštuma, skylė, kurios nėra kuo užpildyti. Baimė, nerimas - šlykštūs jausmai, tačiau atsivėrusi tuštuma tiesiog iščiulpia gyvybę... O siela? Kur ji pasidėjo?
Sako, kai miegam, siela išskrenda. Gal dabar aš iš tiesų miegu ir visa, kas vyksta aplinkui, tik sapnas? Atrodo, gyvena tik mano fizinis kūnas, kuris, neturėdamas sielos, negali net tenkinti savo prigimtinių poreikių. Gyvo merdėjimas.
- Turi grįžti į tikėjimą, - įtikinėjo Saulė, - tik jame rasi trokštamą ramybę sielai. Ir kūnui...
- Kaip galima sakyti, jog Dievas yra, jei mes jo nematom? Kaip galima garbinti tai, ko nepažįstam? - pasakojo Jolanta, - Bet, kažkokiu sunkiai suvokiamu būdu, net 96 procentai visos žmonijos tiki į Dievą.
Mintys chaotiškai sukosi galvoje.
- Visa, kas svarbiausia, yra tik energija ir ženklai... Energija ir ženklai... Po mirties mes tampame energija...
Suėmiau galvą rankomis. Tai negalėjo padėti. Mintys nedavė ramybės. Tiesiog sprogdino kiaušą. Jaučiausi velniškai išsekusi. Nesupratau, ko liga nori iš manęs. Ko?!
2008-03-26
