Vėliau, padidėjus suvartoto alkoholio kiekiui, kaip įprastai, atėjo metas "depresyviai" muzikai. Vienas iš likusių gyvenimo malonumų, jau nekalbant apie kitus. Dar iš mokykloje lankytų filosofijos paskaitų įsidėmėjau, kas verčia žmones džiaugtis gyvenimu. Esti keli svarbiausi malonumai: tai miegas, maistas, lėbavimas, seksas ir darbas. Pastarasis galimas, tačiau nebūtinas. Akivaizdu, jog šiuo metu mums liko vos vienas: girtuokliavimas. Na, ir muzika.
Klausėm seniai palaidoto Jeff Buckley, kuris, pasak Julijos, sirgo maniakine depresija.
- Viena iš sunkiausių depresijos formų, - ramiai pridūrė, atsinešusi į kambarį peleninę. - Nuo jos išgelbėtų nebent stebuklas. Kalbėjo, jog nuskendo, bet tokia diagnozė verčia daryti kitokias išvadas.
Nors žinojau, kad po trečio degtinės butelio rytojaus dieną jausiuos švelniai tariant klaikiai, negalėjau nustoti gerti. Pasekmės, kaip ir ateinanti diena, regėjos miglotai. Atrodė, jog liga paralyžavo ne tik mano valią, mintis, bet ir atbukino visus pojūčius. Bet kokį laiką gaubė tirštas abejingumo rūkas. Praeitis, dabartis, ateitis - dabar buvo viena ir nedaloma, tarsi kalendorius be datų. Vien baltas popieriaus lapas, kur dienos, mėnesiai ir metai buvo išmarginti pilkos ir juodos spalvos dėmėmis.
- Man taip pat šita, maniakinė, - tyliai prisipažinau, o mano balsas nykiai nuaidėjo muzikos fone.
- Rimtai? - paklausė. Šią akimirką ji buvo tokia natūrali ir tikra, jog nejučia krūptelėjau.
- Taip, - linktelėjau. Aš manau, kad taip. Bet kažkodėl nebuvau tuo tikra. Lyg koks kirminas įsigraužė į smegenis ir išėdė visas mintis, negalėjau surasti tinkamų žodžių.
- O kuo pasireiškia? - susidomėjusi palinko mano pusėn ir, įsistebeijusi man į akis, paėmė žiebtuvėlį nuo stalo.
- Na... - pralemenau. Regis, gerklėje įstrigo spygliuotas kamuolys, kuris trukdė kalbėti. - Atrodo, lyg dalinčiausi į dvi dalis...
"Ir tik vieną iš mūsų jis myli", - skausmingai perrėžė mintis, bet balsu neišdrįsau jos ištarti. Tik dabar suvokiau, jog visą vakarą negalėjau paleisti telefono iš rankų. Vis maigiau mygtukus, tai atrakindama, tai užrakindama klaviatiūrą. Betikslis nerimas darė savo.
- Kai prisigerdavau, vis maldaudavau Vaido, kad truks plyš noriu vaiko, - nejaukią tylą nutraukė Julija, - o išsiblaivius lėkdavau į vaistinę pirkti krūvos nėštumo testų ir vos neišsikraustydavau iš proto.
Paskutiniai jos žodžiai sukėlė nevaldomo juoko protrūkį.
- Bliamba, kartais pagalvoju, kaip tiems normaliems žmonėms išeina gyventi, - prisidegusi eilinę cigaretę, pradėjo Julija, - jiems, atrodo, nereikia stengtis išgyventi dieną. Savaime išeina, natūraliai. Gali dirbti, valgyti, miegoti, mokytis, bendrauti... Kalbėtis apie orą, apkalbinėti kaimynus, tvarkyti namus, išeiti apsipirkti... O man net kojos pakelti be milžiniškų pastangų neišeina. Kasdieniai dalykai - pf, išvis neįmanomi!
Nejučia pagalvoju, jog mielai, atsigulusi vakare, ryte nebenubusčiau. Norėčiau tiesiog nugrimzt tam purve. Bet negaliu. Kai, regis, jau pasiekiau patį dugną, visi aplinkiniai tiesiog desperatiškai stengiasi mane ištraukt iš tos duobės. Tik kaip jiems pasakyti, jog nebegaliu ir nebenoriu, neturiu jėgų ištiest ranką, žinau, nėra vilties. Lyg musė, įkliuvusi į savo minčių tinklą.
- Jaučiuosi kaip dramblys, - sugebu tik tiek leptelti, nes liežuvis jau tapo nebevaldomas.
Tylomis baigiami rūkyti, iškratom peleninę ir paskubomis atsisveikinam.
Grįždama namo pastebėjau, kad jaučiuosi ne kaip dramblys, o girtas begemotas. Kojos pašėlusiai pynėsi tarpusavyje ir vis dribtelėdavau visu ūgiu ant šaligatvio ar gatvės. Negana to, dar ir atsikelti nepavykdavo. Laimė, buvo pakankamai vėlu, tad praeivių nebuvo matyti.
Vos ne vos, laikydamasi turėklų, užlipau į penktą aukštą ir, iškračiusi visą rankinės turinį, pagaliau suradau laukujų durų raktą. Visur jau buvo užgesinta šviesa. Nuėjau į dukros kambarį ir apklosčiau. Ji vėl buvo nusispardžiusi antklodę ir susirietusi į kamuoliuką. Akimirkai sustingau prie jos lovos. Rankos rodės tarsi švininės, neįstengiau jų pakelti ir paglostyti šviesios, patamsy ant priegalvio pūpsančios, galvutės.
Išėjusi iš kambario koridoriun ant suolo numečiau paltą, rankinę, nuspyriau į kampą batus ir patylom nusėlinau į miegamajį.
Jis nemiegojo. Nors stengėsi apsimesti. Žinojau. Niekada nemiegodavo, kai būdavau pas Juliją. Susirangiau tolimiausiam lovos krašte. Niekada nemiegodavom apsikabinę. Tik šaltai vienas į kitą atsukę nugaras tarsi lovos viduryje būtų padėtas kardas. Jis ir buvo, tik nespindėdavo ašmenys prieblandoj, o ir negalėtų, nes miegamojo langai visada būdavo aklinai užtraukti užuolaidomis. Kartais, kai negalėdavau užmigti, sėdėdavau ant palangės ir gerdavau. Kartais verkdavau.
Tąnakt užmigti pavyko. Vėl sapnavau tuščius namus, mergaitę, šmėklas.
2008-03-19
