„Daugelis žmonių yra išderinti,
sudaužyti ir subraižyti nuodėmingo gyvenimo,
ir begalvei miniai jie siūlomi uz grašius,
visai kaip tas senas smuikas...
stiklas vyno, žaidimai, -
ir žmogus keliauja į aukcioną.
jis keliauja - vienas, jis keliauja - du,
jis jau beveik iškeliavęs.
bet ateina meistras ir kvaila minia
niekaip nesupranta, kaip
jam prisilietus suskamba žmogaus siela."
Myra B. Welch
- Velniškai bijau išprotėti, - žvilgsniu atsiremia į virtuvėj tvyrančių, keistai šią akimirką sustingusių cigarečių dūmų sieną, priliečia filtro galiuką lūpomis ir lyg ką svarbaus prisiminusi užklausia:
- O tu?
Minutei susimąstau. Regis, kiekvieną dieną bijojau šio klausimo, kuris vis kitokiomis formomis savaime sukdavosi mintyse. Kaip iš reklamos "ar nori kramtomos gumos protui?", kurią šis su pasimėgavimu gromuliuoja nuo ryto iki vakaro, be jokios prasmės: iš-pro-tė-jai. Skiemenys ir raidės savaime dėliojasi per virtuvės spintelių duris, puodukus, lėkštes, žmonių veidus... Bet nesitikėjau. Toks tiesioginis klausimas išmušė iš vėžių. Nežinojau, ką Julijai atsakyti. Gal jau išprotėjau?...
- Nebijau... - atsainiai kilstelėjau antakius ir prisidegiau cigaretę. Nenorėjau rūkyti, bet rankos automatiškai atliko įprastus veiksmus. Dūmas buvo prėskas, kaip ir mano gyvenimas. Mintyse balsu nusikvatojau.
- Girdėjau, jog tai piktosios dvasios, - iš inercijos atsikrenkščia, - tuo momentu sielą puola piktosios dvasios, - pakartojo lyg netikėdama tuo, ką sako.
Man nereikėjo kartoti du kartus. Kažkas viduriuose apsivertė. Piktosios dvasios. Demonai... Gal mes puolę angelai, nerandantys būty savo vietos? Galbūt. Tačiau maloniau galvoti, jog tai atėjo iš anksčiau, ko mes neprisimename. Iš pamirštų nuodėmių. Bet savo praeityje negalėjau nieko atrasti. Ničnieko. Vien karštligiškas tobulybės siekimas. Gal tai mane ir pasmerkė.
Kurį laiką tylu. Ne, mes apie šį bei tą kalbam, bet tai neturi reikšmės. Mintys vilkeliu sukasi galvoj.
- Žinai, jos sesuo serga šizofrenija, - užsirūko. - Priepuolių metu įlįsdavo į rūbų spintą. Draskydavo laikraščius į smulkius skutelius. Tada vieną dieną su pamote pabandė tai padaryti normalioje būsenoje. Kiek besistengė, nesugebėjo taip smulkiai suplėšyt, - trumpam nutilo, įsipylė alaus ir pamąsčiusi pratęsė: - Žmogaus galimybės neribotos.
Pagalvojau, jog išprotėti būtų palaima. "Kai žmogus nusižudo, jo siela išnyksta amžiams" - prisiminiau Miglę.
- Nesąmonė, - užginčyjo Julija, tarsi staiga prabudusi iš letargo. - Jei tuo tikėčiau, seniai būčiau pasidarius galą... - ir tylom užsivertė stiklinę, pilną alaus. - Aš tik dėl to vis dar čia, kad užbaigčiau savo likimo ratą, kad daugiau niekada, niekada nebereikėtų gimti.
- Taip dabar norėtųsi apsiverkt. Bet viduj taip beviltiškai tuščia, net ašarų nėra. Net liūdesio nėra, skylė ir tiek. Tuščia, - pradedu netekt iliuzijų apie save. Pradedu netekt... Ir pradedu daužyt galvą į sieną.
Ji tai pastebi ir, atlošusi galvą, kvatoja:
- Tu tikrai nenormali.
2008-03-18
